Pasaulyje, o ypač Vakarų Europos šalyse populiarėjant naujam tam tikrų ligų atsiradimo ar paplitimo priežastis bei gydymo metodus nustatančiam metodui – biobankams – Lietuvoje pradedamas kelti klausimas, ar šalis pasirengusi įvesti tokią naujovę. Šiuo metu Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kurioje nėra sudaryta pakankamų sąlygų veiksmingai biobankų veiklai.

Svarstant biobankų steigimo Lietuvoje klausimą, vis dar nėra aišku, kaip turėtų būti užtikrinamas asmens duomenų privatumas, koks sutikimas panaudoti asmens biologinę medžiagą turėtų būti laikomas teisiškai tinkamu bei kokia apskritai Lietuvos piliečių nuomonė šiuo klausimu. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto globoje veikiantis Europos Studentų Teisininkų asociacijos Vilniaus padalinys (ELSA Vilnius) kartu su advokatų kontora LAWIN šį rudenį biobankų klausimą iškėlė viešoms diskusijoms. Mokslinėje konferencijoje „Biobankai – ar Lietuva tam pasirengusi?“ teisės bei mokslo srities specialistai aptarė pagrindinius su šia sritimi susijusius klausimus. Susiję straipsniai: Teisininko komentaras. Biobankai – ar Lietuva tam pasirengusi? (5) Viena opiausių problemų siekiant paskatinti biobankų kūrimąsi Lietuvoje – asmens sutikimo teisinis įtvirtinimas bei jo duomenų saugumas. Anot LAWIN advokatų kontoros asocijuoto partnerio prof. dr. Mindaugo Kiškio, net ir nuosekliai sugrupavus teisės aktuose ir teorijoje esančius asmens sutikimo modelius, klausimas išlieka probleminis. „Žmogaus valia – tai jo vidinis psichikos aktas, o ją išreiškiantis veiksmas – tai objektyviai suvokiamas žmogaus elgesys. Tačiau, ar mes visada galime būti tikri, kad davęs sutikimą asmuo iš tikrųjų suprato dėl ko sutinka, ar vien jo parašas yra pakankamas valios pareiškimas?“, – teigia M. Kiškis. Pasitelkdamas kasdienį, smulkių sutarčių sudarymo klausimą, kuomet retai įsiskaitoma į visas sąlygas, teisininkas svarsto, ar tam tikrais atvejais nebūtų siekiama pateisinti preziumuojamą sutikimą, t.y. kai laikoma, kad asmuo yra davęs sutikimą kaupti jo mėginius po operacijos, jeigu jis neišreiškė savo aiškaus prieštaravimo.

 

LAWIN teisininkas ir VU teisės fakulteto doktorantas Edvinas Meškys atkreipia dėmesį į kitą su biobankų įkūrimu susijusią problemą – asmenų, paaukojusių savo mėginį biobankui, teisę žinoti apie šios medžiagos likimą, t.y. kokie tyrimai atlikti, kiek tokių tyrimų buvo, kas juos atliko ir, galiausiai, galimybė gauti konkretaus tyrimo rezultatus. „Svarstant apie tyrimo rezultatų pateikimą biobankų „donorui“ kyla teisinis ir net etikos klausimas – ar galima asmeniui pateikti netikslius, išsamiais tyrimais nepatvirtintus, duomenis? Ar tai nepaskatins paciento išgyventi dėl tokios ligos tikimybės, ar nepaskatins keisti gyvenimo būdo, be saiko vartoti vitaminus, vaistus ar kitus preparatus? Galiausiai, ar pranešimas apie ligą ar jos tikimybę neprieštarauja įstatymuose įtvirtintai asmens teisei nežinoti apie ligą?“, – svarstė E. Meškys. Tiek teisės ekspertams, tiek ir Lietuvos piliečiams dvejojant dėl biobankų veiklos saugumo ir patikimumo, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus pavaduotoja Rita Vaitkevičienė bei Teisės skyriaus vedėja Daiva Paulikienė taip pat išskiria LAWIN ekspertų minėtas su biobankų įsteigimu susijusias problemas, tačiau kartu pateikia keletą priemonių pavyzdžių, galimai padėsiančių užtikrinti „donorų“ duomenų saugumą. Visų pirma – tai Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos vykdoma išankstinė biobankų patikra, kurios metu būtų nustatoma, ar biobankas tinkamai kaupia ir saugo asmens duomenis.

 

Kita svarbi priemonė – asmens duomenų kodavimas, kuris leistų tyrėjams perduoti žmogaus biologinę medžiagą ir su ja susijusią informaciją neatskleidžiant tikrosios paciento tapatybės, o tik nurodant tam tikrą koduotą numerį. Svarbus vaidmuo biobankų veikloje turėtų atitekti ir Lietuvos bioetikos komitetui. Komiteto vyriausiosios specialistės Juratės Šerepkaitės teigimu, institucija rengtų rekomendacijas, padedančias įgyvendinti įstatymuose įtvirtintus reikalavimus biobankams, išduotų leidimus atlikti konkrečius biomedicininius tyrimus su biobankuose saugoma biologine medžiaga ir medicinine informacija, priimtų sprendimus, ar leisti Lietuvos biobankuose saugomą biologinę medžiagą ir medicininę informaciją laikinai išvežti tyrimui į kitas Europos Sąjungos ar trečiąsias valstybes ir panašiai. LAWIN teisininko Edvino Meškio nuomone, biobankų reikalingumu jau seniai neabejoja beveik visos ES valstybės narės. Negana to, šios šalys netgi svarsto apie bendros Europinės duomenų bazės sukūrimo galimybę, todėl akivaizdu, kad biobankams turi būti pasiruošusi ir Lietuva. Konferencijos, diskusijos ar specialistų konsultacijos – tai tiek specialistų, tiek visuomenės nuomonei išsakyti reikalingos platformos, galinčios padėti išspręsti pagrindines su biobankų įsteigimu susijusias problemas. Be to, vadovaujantis gerąja kitų šalių patirtimi, jų teigiamus veiklos pavyzdžius galima sėkmingai pritaikyti Lietuvoje.